ADABAS – SUFIJŲ ETIKETAS IŠORINIAME IR VIDINIAME PASAULYJE

IŠORINIS ADABAS

„Adabas“ tai elgesio kodas, kuris yra centrinis Sufizmo aspektas, būdas keliauti sufijų keliu su teisingu požiūriu ir nuoširdžiu mandagumu. Giliausiu lygmeniu adabas yra sielos pozicija Dievo atžvilgiu. Adabas tai, kuomet siela su didžiausia pagarba nusilenkia priešais savo Viešpatį, ir tuomet gyvena su šia pagarba tiek išoriniame, tiek vidiniame pasauliuose. Tai būdas buvimo su Dievu savo veiksmuose ir elgesyje. Kaip kadaise kalbėjo Hujwiri: „Kelyje link Dievo reikia apsaugoti save nuo nepagarbos ir privačiame, ir viešame gyvenime“.¹ Keliautojas sufijų kelyje siekia, kad ši giliausia pagarba būtų įgyvendinta kasdien jo buvime su kitais, su savimi ir su Dievu.

Ankstyvuoju Sufizmo laikotarpiu adabas buvo siejamas su sufijų riteriškumo idealu ir futuwwah ordinais, kurie susiformavo iš ankstyvųjų mistinių islamo mokymų. Futuwwah yra fata kelias. Arabų kalba fata pažodžiui reiškia jauną drąsų jaunuolį. Atėjus Islamui, šio žodžio vartojimas Šventajame Korane:

reiškė idealų, kilnų ir tobulą žmogų, kurio svetingumas ir dosnumas tęsiasi tol, kol jam pačiam nieko nelieka; žmogų, kuris atiduotų viską, įskaitant savo gyvybę, vardan savo draugų. Sufijų teigimu, „Futuwwah“ yra garbingo elgesio kodeksas, kuris vadovaujasi pranašų, šventųjų, išminčių ir artimų Allaho draugų ir įsimylėjėliu pavyzdžiu.²

Kaip pademonstravo ankstyvieji sufijai, šis elgesio kodeksas tai elgesys, įkūnijantis vidinį sufijų kelio kilnumo aspektą. Vienas iš ankstyvųjų sufijų vadovėlių, kuriuose aprašyti šie mokymai, yra „Sufijų riteriškumo kelias“, kurį sudarė XI a. Sufijus Muhammadas ibn Husayn al-Sulami. Šiame vadovėlyje šitaip cituojamas Abul-Husayn ibn Sam’un‘as:

Futuwwah reiškia mažai priešintis ir ginčytis, būti teisingam;užkirsti kelią klaidoms savyje ir nekritikuoti klaidų kituose; sumažinti savo ego; būti maloniu tiek seniems, tiek jauniems, daryti gerus darbus, dalintis kokybiškais patarimais,  ir priimti kitų patarimus; mylėti savo draugus ir būti pakančiam ir taikiam su savo priešais. Tai yra regimi kelio aspektai, kurių žinojimo mums pakanka, iki tol, kol sugebėsime tiesiogiai girdėti ir pasakoti apie futuwwah tiesas.³

Šios aukštesnio charakterio ir elgesio savybės atspindi vidinį tyrumą. Tai reiškia, kad tarp vidinės pozicijos ir išorinių veiksmų yra harmonija. Sufijai asmeniniame gyvenime nedaro to, ką jiems būtų gėda daryti viešai. Užuot ieškojęs ydų kituose, jis ieško savo ydų. O kai ateina bėdos ir kančia, jis tai priima ir nesiskundžia. Turėti gerą būdą ir pozityvų nusiteikimą yra pagrindinis „adabo“ aspektas.

Kitas svarbus Sufijų atributas yra ithar, o tai reiškia – buvimas antru, arba prioriteto teikimas kitų poreikiams. Itharlaikomas svarbiausiu Sufizmo riteriškumo ženklu. Sufijų susibūrimuose to pavyzdžiu yra, kuomet dervišai sėdi galinėje, o ne priekinėje eilėje, ir taip pat iš anksto nerezervuoja sau vietos. Tai taip pat reiškia vengti kritiško kitų teisimo ir pateisinti kitų veiksmus, net jei tai atrodo neteisinga. „Pasmerkimo kelio“ pasekėjai Nišapuro Malamatijai nustatė taisyklę: „Gerbk kitus, vertink kitus palankiai, pateisink kitų neteisingus veiksmus ir pasmerk savo savąjį aš. “⁴

Laikydamasis šio charakterio kodekso, Sufijus siekia gyventi aukščiausio idealu. Ir tai ypač atsispindi jo sąveikoje su kitais sufijais, jo broliais kelyje. Futuwwah principas reiškia niekuomet nepamiršti savo brolių kelyje. Muhammadas al-Jurayri sakė: „Ištikimybė ir dėmesys kitiems yra priemonė pažadinti sąmonę iš nepaisymo miego ir mintis nuo vaizduotės negandų. “⁵ Taigi, teisingas požiūris ir elgesys taip pat yra būdai išlikti budriems ir dėmesingiems, išlikti suvokime ir liudijime, o ne nuklysti į užmaršumą, kur individą pagauna proto ir ego iliuzijos. Ankstyvieji sufijai ypač jautė, kad bendravimas su kitais sufijais buvo apsauga nuo įtraukimo į užmaršumą ir nepaisymą.⁶ Buvimas sufijų, kurie dalijasi tai pačiais idealais ir elgesio kodeksu, bendruomenėje padeda keliaujančiam išlikti ištikimam širdies nuoširdumui. Al-Sulami rašė:

Vidinis nuoširdumo jausmas bei išorinis to parodymas savo brolių atžvilgiu yra šios moralės pagrindas. Gubernatorius Abu Ahmadas Hafiz‘as taip atpasakojo išmintingo žmogaus žodžius: Viena iš brolijos taisyklių yra ta, jog broliai turėtų mylėti vienas kitą visa širdimi, mokyti ir auklėti vienas kitą savo žodžiais, padėti vienas kitam savo turtu, sugražinti į teisingą kelią vienas kitą per savo moralę ir ginti vieni kitus, kai jų nėra šalia. Bendrauti su tais, kurie yra aukščiau už tave savo dvasiniu požiūriu ir ir su tais, kuriems mažiau nei tau pasisekė pasaulietiniuose reikaluose.⁷

Šis elgesio kodeksas veikia kaip apsauga, padedanti išvengti ego spąstų ir neigiamų charakterio bruožų, tokių kaip puikybė ar kritiškas vertinimas, ir kaip būdas ugdyti teigiamas charakterio savybes, tokias kaip nuolankumas, dosnumas ir pozityvus mąstymas. Adabas nėra oficialus ar primestas elgesio modelis lyginant su manieromis, kurios gali skirtis skirtinguose socialiniuose ar kultūriniuose kontekstuose. Adabas kyla iš vidinės pozicijos, kuri yra natūraliai išreiškiama išoriniu elgesiu. Tai tikrojo žmogaus dvasios kilnumo išraiška. Pavyzdžiui, dvasios dosnumas laisvai reiškiasi kaip išorinis dosnumas; vidinis nuolankumas pasireiškia natūraliai buvimu antru. Tuo pačiu metu sufijai suvokia pavojų, jog ego gali apsukti bet kokį dvasinį elgesį savęs aukštinimui. Veikti nuolankiai yra lengviau nei pasiekti tikrąjį nuolankumą, ir ego gali lengvai naudotis nuolankumu tam, kad vaizduoti dar nepasiektą dvasingumo lygį. Malamatijai ypatingai pažinojo šį pavojų ir dažnai elgėsi „nedvasingai“, kad pritrauktų pasmerkimą ir paneigtų savo ego.

VIDINIS ADABAS

Šios tradicinės sufijų praktikos yra vertingas būdas gyventi su tikru sielos kilnumu, siekiant užtvirtinti sielos pagarbos pojūtį, kuris yra tikro žmogaus bruožas. Tačiau Vakarų šalyse Sufizmo praktikavimas šiandien egzistuoja išties skirtingoje kultūrinėje aplinkoje lyginant su ankstyvųjų Sufijų aplinka Vidurio Rytuose. Nors charakterio primytivumas ir savanaudiškas elgesys visada buvo žmonijos dalimi, mūsų dabartinė pasaulinio vartotojiškumo kultūra aktyviai skatina ego augimą ir jo norus, labiau skatina ambicijas nei nuolankumą ir palaiko godumą, o ne dosnumą. Šios eros vertybės ugdo savanaudiškumą, o ne tikrąjį charakterio kilnumą ir, atrodo, labiau skatina nepagarbą nei pagarbos ugdymo ir praktikavimo būdus. Šiandienos materialistinė dykvietė kelia ypatingų iššūkių tiems, kurie nori praktikuoti vertybes, kurios maitina sielą.

Be to, mūsų vakarietiškas dėmesys skiriamas individualizmui, siejamam su laisvės įvaizdžiu, padaro bet kokius elgesio modelio pasiūlymus sunkiais priimamais. Mes galime sukramtyti begalę savipagalbos knygų, tačiau dvasinio elgesio kodeksų mokymasis yra mums nepažįstamas ir netgi gali turėti kulto ar fundamentalizmo dvelksmą, priešingai kelio į tikrą žmoniškumą jausmui. Tai reiškia, kad turime iš naujo atrasti ką adabas reiškia kiekvienam iš mūsų. Užuot studijavę XI amžiaus vadovėlius, turime grįžti prie sielos vertybių, kurios yra mumyse, atrasti, ką reiškia gyvenimas su Dievu. Šioje asmeninės atsakomybės eroje, tai reiškia prisiimti asmeninę atsakomybę už savo tarpusavio santykius, savo santykį su savo siela ir su Dievu.

Išorinė praktika gali padėti mums išvengti ego ir mūsų gyvūliškos prigimties dominavimo. Bet šis vidinis adabas sukuria tikrą potencialą, kurio mums reikia norint nuleisti kelią į savo kasdienį gyvenimą šiuolaikinės kultūros aplinkoje. Nevystant vidinio adabo mus lengvai užgožia ego vertybės, kurios supa mus iš visų pusių. Tuomet mes pasimetame užmaršumo kultūroje.

Vidinis adabas yra mūsų pačių sielos savybių įtvirtinimas ir tikras orumas, kuris yra mumyse. Tai siejama su gilia pagarba dieviškumui, kuris yra mūsų pačių širdyse ir visame gyvenime. Jei mes sugebame išgyventi šią pagarbą dieviškumui, mes surasime natūralų kelią, kuris maitina mūsų sielas ir sielas tų, su kuriais bendraujame. Mes išmoksime gyventi Dievo akivaizdoje. Mozės ir degančio krūmo istorija Išėjimo Knygoje yra bazinės pozicijos reikalingos artėjant prie dieviškumo pavyzdys. Kai Dievas pašaukė Mozę iš degančio krūmo, Mozė atsakė: „Aš čia.” Dievas tarė: „“Nesiartink prie šios vietos! Nusiauk nuo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė!“. ⁸ Mokymasis nusiauti batus, kurie simbolizuoja pasaulietišką požiūrį ir elgesio normas yra būtinas, jei žmogus nori būti ant šventos žemės. Priešingu atveju žmogus neturi teisingo pagarbos požiūrio.

Dvasinis gyvenimas moko apie tai, kaip visų pirma prieti, o po to užmegzti santykį su dieviškumu. Mums, kaip ir Mozei, reikia nusimesti batus ir palikti ego bei gyvuliškąją prigimtį. Jei norime išgirsti Dievo balsą, mums reikia išmokti, kaip būti Dievo akivaizdoje su teisingu požiūriu ir pozicija. Toks požiūris gimsta iš vidinio adabo.

ADABAS IR VIDINĖ TRANSFORMACIJA

Kad galėtume keliauti link Dievo, turime susigrąžinti tai, ką iš tikrųjų reiškia būti žmogumi: savo dvasios kilnumą. Tai yra kelionė iš ego ir mūsų gyvuliškos prigimties į gyvenimą, paremtą tauresnėmis sielos vertybėmis. Tai apima vidinę transformaciją, vidinį alcheminį procesą, kuris mūsų pačių tamsos viešpatavimą paverčia tikrojo Aš auksu.

Bet kokiai vidinei transformacijai reikalingas „indas“, kad apsidraustume ir virsmo procesas nebūtų užterštas ar sutrikdytas. Alchemijoje tai vadinama „vas bene clausum“, arba „gerai užsandarintas indas“. Šio indo reikia, norint sukurti opusą. Širdies alchemikui asmeninė pozicija, ypač vidinio adabo, yra šis indas, kuris sustabdo psichiką ar išorines įtakas nuo šio gyvybiškai svarbaus proceso trikdymo. Alchemikai dažnai įspėdavo, kad jei indas įskilęs ar sulūžęs, visas procesas vėl turįs prasidėti iš naujo.

Keliautojas dažnai pats nežino šios dvasinės kelionės subtilybių, nežino apie pavojus, kurie tyko transformacijos procese. Mums yra suteikiama galimybė naudotis gilesnėmis energijomis slypinčiomis mūsų pačių psichikoje. Energijomis, kurioms reikalinga charakterio branda ir ketinimų tyrumas, jei nenorime prarasti balanso. Pavyzdžiui, psichologiškai, kai susiduriame su pirminėmis psichikos gelmėmis, mūsų tvirtumas ir geras charakteris saugo mus nuo amoralaus archetipinio pasaulio ir dažnų šio pasaulio griaunamųjų galių.

Šioje kelionėje bet koks išoriškai išmoktas elgesio kodeksas nėra pakankamas: tikrasis vedimas ir pasirinkimas privalo kilti iš vidaus. Mūsų vidinis charakteris gali būti užpultas ar subjaurotas jėgų ar energijų už mūsų kontrolės ribų, o mūsų susikurtos vidinės vertybės yra reikalingos norint susibalansuoti ir susilaikyti. Pavyzdžiui, nuolankumas yra būtinas, kai patiriame jėgas iš archetipinio pasaulio, kurios gali lengvai sukelti puikybę. Jei mūsų vidinis adabas nėra pakankamai stiprus, mes galime lengvai būti užklupti šių jėgų, ir galime prarasti ryšį, kuris veda mus kelionėje ir pasiklysti. Šios jėgos gali net psichologiškai pažeisti mus.

Tikrasis Aš, dieviškoji šviesa mumyse, yra tikrasis mūsų vedlys ir gynėjas. Per savo siekius ir atsidavimą, mes kuriame ryšį su šia šviesa širdyje. Tikrasis Aš veda mus per savo pačių psichikos labirintą ir yra mūsų transformacijos ašis. Bet paklauskime, kaip dažnai mūsų gyvuliška prigimtis sutrukdo mūsų siekiams, uždengia mus nuo mūsų šviesos? Kaip dažnai mus apima pyktis ar priešiškumas? Ego klaidina mus vėl ir vėl, ir nesąmoningai bando mus suvilioti. Neturėdami gero charakterio, esame savo gyvuliškojo aš malonėje. Kaip pastebi al-Hamawi:

Jei kas nors ne tik nesilaiko tinkamo elgesio standartų, tinkamo bendrystei su Viešpačiu [adab alma ‘iyyal], bet toliau santykiauja su savo žemesniuoju aš [nafs], tokį asmenį nuo Meistro uždengia jo paties gyvūliškasis aš, ir tai yra rimčiausia kliūtis iš visų uždangų. Kaip kažkada pasakė Dhu ‘l-Nun: Rimčiausia ir sunkiausiai aptinkama uždanga yra dėmesys savo gyvūliškajam aš ir jo schemoms.⁹

Sufizme „santarvė su Dievu“ reiškia laikytis teisingo adabo buvimui  su Dievu. Ir tai remiasi šiomis Koranu eilutėmis: „Jis yra su tavimi, kad ir kur bebūtum“ (57: 4). Jis visada su mumis. Mes einame keliu su Juo. Ir mes turime visada prisilaikyti geriausio elgesio dėl Jo, net jei ir tuo metu nesame Jo buvimo suvokime.

Atminties būsenose, kai širdis yra atvira Jam, lengviau praktikuoti savo adabą. Kaip ir kiekvienas įsimylėjėlis, mes norime būti geriausia savo versija savo Mylimajai. Bet tada, kai esame užmaršumo būsenoje, kai Jis atrodo uždengtas ar nepasiekiamas – tuomet mums labiausiai reikia prisiminti savo adabą. Nes būtent šiais momentais mes esame labiausiai jautrūs ego nurodymams ir apgaulėms bei savo gyvūliškai prigimčiai. Kai Jis yra po uždanga, mes vis dar esame susiję su savo vidine šviesa, bet jei pakliūname į ego „schemas“, mes galime lengvai pamesti šį ryšį ir dar labiau panirti į užmaršumą, netgi pasimesti visiškoje tamsoje. O ego turi daugybę „schemų“, daug argumentų ir planų mus suklaidinti. Jis yra labai išradingas ir gali taip lengvai manipuliuoti pasaulio iliuzijomis, kad nukreiptų mus nuo kelio ir išlaikytų mus savo galioje.

Kelias taip pat yra kupinas netikėtų įvykių ir sunkumų. Gyvenimas mums suteikia daug galimybių. Be Tikrojo Aš šviesos, kuri mus veda, taip lengva pamesti kelią ir praleisti mums suteiktas galimybes. Taip lengva panirti dramose ir išsiblaškymuose, kurie atima mūsų energiją ar netgi gali nukreipti visą gyvenimą nereikalinga linkme. Tai yra vienaa iš priežasčių, dėl kurių sufijai praktikuoja budrumą, kad išliktų vidinio dėmesio būsenoje. Tačiau charakterio kilnumas taip pat mus saugo ir padeda palaikyti ryšį su savo vidine šviesa net sudėtingiausiais laikais. Vėliau, kai tampame labiau susijungę su širdimi, mes pasiekiame etapą, kuriame galime niekada neprarasti širdies šviesos. Tai jau visada yra mūsų gyvenime. Tačiau mums vis tiek reikia gero charakterio savybių, kurios mums padėtų orientuotis vidiniame ir išoriniame pasauliuose, likti ištikimiems tam, kas tikra, tarp daugybės apgaulių ir iššūkių, su kuriais susiduriame.

Adabo praktikavimas yra mokymasis to, ką reiškia gyvenimas Dievo akivaizdoje, mokymasis kaip čia būti dėl Jo. Be adabo mes esame savo gyvuliškos prigimties malonėje, už ego uždangos. Kaip tada galime būti Jo tarnais, atidžiais Jo pašaukimui? Adabas yra indas ir apsauga, leidžianti vaikščioti kartu su Juo ir tarnauti Jam, taip kaip Jis nori. Mes visi turime šias savybes viduje, nes tai yra mūsų sielaos savybės ir priklauso mūsų dieviškąjai prigimčiai. Tačiau mes privalome išmokti ir gyventi šias savybes. Išmokti kaip atnešti giliausią sielos pagarbą į kasdienį gyvenimą. Ir mes turime prisiminti, kad gyvename kultūroje, kuri nepalaiko šių vertybių, kuri siekia traukti mus toliau į užmarštį. Štai kodėl mums reikalinga draugų kompanija, tų, kurie neša tas pačias širdies vertybes, tų kurių adabas mums padeda mūsų kelionėje, lygiai taip pat kaip ir mūsų geras charakteris neša šviesą visiems aplinkui.